Beveik kiekviename Rygos, Talino ir Vilniaus bute ant palangės stovi alavijas, ir beveik niekas jo nelaisto. Jis stovi per mažame vazone, pasviręs į stiklą, savaitėmis užmirštas – ir vis tiek nežūva. Kas nors nusidegina pirštą į keptuvę, nulaužia lapo viršūnėlę, ir išteka skaidrus, vėsus gelis – daugiau vandens, nei augalas gavo per visą mėnesį. Tada vazonas pastatomas atgal, o augalas pavadinamas kaktusu.

Tai ne kaktusas. Tai kažkas keistesnio ir – tiems, kurie geria jo gelį, – įdomesnio: tolimas lelijos giminaitis, išmokęs kaupti vandenį dykumoje ir mažiausiai du tūkstančius metų keliaujantis žmonių prekybos keliais būtent dėl to, ką jis kaupia. Tai pasakojimas apie tai, kas iš tikrųjų slypi tame lape – vanduo, cukrų grandinė, kartusis sluoksnis, kurį pašaliname, – ir apie tai, ką parodė tyrimai, kai žmonės jį gėrė.

Sukulentas, o ne kaktusas

Botanikai šį klausimą išsprendė jau seniai. Dabartinėje žydinčių augalų klasifikacijoje Aloe gentis priklauso asfodelinių (Asphodelaceae) šeimai ir smidrinių (Asparagales) eilei – tai ta pati eilė, kuriai priklauso smidras ir svogūnas [1]. Kaktusai priklauso visai kitai šakai – gvazdikažiedžių (Caryophyllales) eilei, kurioje artimiausi jų giminaičiai ant pietų stalo yra burokėliai ir špinatai. Alavijas ir kaktusas panašūs dėl tos pačios priežasties, dėl kurios delfinas panašus į ryklį: ta pati problema, išspręsta du kartus. Ta problema – sausra.

Aloe genčiai priklauso daugiau nei 500 rūšių, paplitusių Afrikoje, Arabijos pusiasalyje, Madagaskare ir vakarinės Indijos vandenyno dalies salose [2] [3]. Ta, kuri stovi ant palangės, – Aloe vera, – yra šiaurinė išimtis: kai 2015 metais Olwen Grace vadovaujama komanda atkūrė genties giminės medį, jos kilmė nusidriekė į Arabijos pusiasalį, pačią šiauriausią grupės arealo ribą [2]. Tas pats tyrimas klausė, kodėl iš 500 giminaičių būtent ši užkariavo pasaulį. Dalis atsakymo slypi lape: iš 81 alavijų rūšies, kurių naudojimas gydymui yra dokumentuotas, 98 proc. turi storus, sukulentinius lapus, o didelis vandenį kaupiantis lapas yra pats patikimiausias požymis, leidžiantis nuspėti, ar rūšis kada nors buvo naudojama. Kita dalis – geografija. Aloe vera augo netoli didžiųjų istorinių prekybos kelių ir anksti buvo pradėtas auginti, ir būtent tai, o ne kokia nors išskirtinė chemija, daro išvadą autoriai, yra priežastis, kodėl kiekvienoje parduotuvėje rasite būtent šį alaviją [2].

Ką kaupia lapas

Sukulentas – tai augalas, sausros problemą išsprendęs kaupimu, o Aloe vera ją sprendžia dviem būdais iš karto. Pirmasis – laiko gudrybė. Dauguma augalų lapų žioteles atveria dieną, kad įsisavintų anglies dioksidą, ir, kol šviečia saulė, per jas netenka vandens. Alavijas elgiasi priešingai. Jis naudoja fotosintezės formą, vadinamą storlapinių rūgščių apykaita, arba CAM, kai žiotelės atsiveria naktį, kai oras vėsus ir drėgnas, ir užsiveria per dienos karštį [4]. Tamsoje surinktas anglies dioksidas kaupiamas rūgšties pavidalu ir sunaudojamas šviesoje. Per sausrą augalas tiesiog ilgiau laiko žioteles užvertas, ir net esant dideliam vandens trūkumui jis vis tiek atveria jas naktį [4].

Antrasis sprendimas – tas, kurį geriame. Lapo viduje, po žalia odele, ląstelės yra milžiniškos ir beveik vien vakuolė – audinys, kurį botanikai vadina hidrenchima, tai yra vandens audiniu [4]. Tai ir yra gelis. Ištyrus augalą, vidinėje lapo dalyje randama 98 ± 1 g vandens kiekviename 100 g, o skaidriose gleivėse – apie 99.5 proc. [5] [6]. Viskas, kas alaviją daro alaviju, telpa į likusį vieną–du procentus, todėl beveik kiekvienas įspūdingai skambantis skaičius apie šį augalą – tiek ir tiek procentų polisacharidų, tiek ir tiek procentų skaidulų – pasirodo esąs gautas matuojant sudžiovintą medžiagą ir tyliai padaugintas iš šimto. Sąžiningas skaičius yra mažas. Lapas – tai rezervuaras, o tai, ką jis laiko ištirpinta, yra kuklus kiekis kažko konkretaus.

Verta žinoti ir tai, ko ten nėra. Išsamiausioje iki šiol šviežio augalo analizėje, paskelbtoje 2019 metais, vidiniame gelyje ir gleivėse nerasta aptinkamo vitamino C kiekio; tas truputis, kurį lapas pasigamina, slypi žaliojoje žievelėje [6]. Alavijas nėra vitaminų šaltinis. Ne dėl to jis kada nors buvo geriamas.

Rekomenduojamas produktas

Hello Aloe – ekologiškos alavijų sultys 1 l

Ekologiškas vidinės alavijų lapo dalies gelis (99.7%) su trupučiu citrinų rūgšties ir daugiau nieko – lapo rezervuaras, toks artimas augalui ant palangės, kokį tik įstengiame supilstyti į butelius.

Pirkti dabar →

Dvi medžiagos viename lape

Perpjaukite alavijo lapą skersai ir pamatysite tris sluoksnius: kietą žalią žievelę; iškart po ja – indų kūlelių žiedą; ir skaidrią vidinę parenchimą, filė [5]. Iš ląstelių šalia tų kūlelių sunkiasi karčios geltonos sultys. Su geliu jos neturi nieko bendra. Gelis – tai vanduo ir cukrų grandinės; geltonosios sultys – tai antrachinonų, pirmiausia aloino, koncentratas, ir jos laisvina vidurius – būtent todėl tai buvo pirmoji augalo dalis, kuria žmonės ėmė prekiauti [5] [7].

Dioscorides, graikų kariuomenės gydytojas, kurio De materia medica daugiau nei tūkstantį metų išliko standartiniu Europos vaistininkystės veikalu, alaviją aprašo III knygoje. Lapas, rašo jis, storas ir užsiriečia atgal kaip jūrinio svogūno; augalas daugiausia auga Indijoje, iš kur eksportuojamos jo sultys, taip pat Arabijoje; sultys būna dviejų rūšių; jos sutraukiančios, džiovinančios ir valo vidurius [7]. Tos sultys buvo sudžiovintos karčiosios sultys – vaistas, kurį viduramžiai vadino „aloe“, – ir tai tebėra pramonė iki šiol. Pietų Afrikoje Aloe ferox sultys renkamos iš laukinių augalų eksportui, kaip ir Aloe secundiflora Kenijoje; gelio pramonė, priešingai, dirba su Aloe vera plantacijomis Meksikoje, Jungtinėse Valstijose ir Pietų Amerikoje [3]. Du produktai, dvi prekybos šakos, dvi skirtingos vieno lapo dalys. Dar 1999 metais apžvalgų autoriai skundėsi, kad literatūroje jos nuolat painiojamos [8].

Gėrimui šis skirtumas yra viskas, ir būtent todėl alavijo apdorojimas prasideda nuo peilio. Gelis išpjaunamas iš lapo kaip filė, o žievelė ir kartusis sluoksnis išmetami. Skaičiai parodo, kodėl. Kai Jungtinių Valstijų Nacionalinė toksikologijos programa ištyrė neišbalintą viso lapo ekstraktą, jame buvo nuo 14.1 iki 15.9 miligramo aloino A grame; išbalintame tos pačios medžiagos variante – nuo 0.06 iki 0.2, maždaug šimtą kartų mažiau [9]. Pačios alavijų pramonės sertifikavimo standartas geriamam produktui dar griežtesnis: ne daugiau kaip 10 milijoninių dalių aloino [10]. Tikros alavijų sultys – tai lapo vidus, ir tik vidus. Niekas nenori Dioscorides vidurių laisvinamųjų pusryčių stiklinėje.

Acemananas: cukrų grandinė su trapiu apvalkalu

Tai kas gi slypi tame viename ar dviejuose procentuose, kurie nėra vanduo? Būdingoji alavijų gelio molekulė yra acemananas – ilga grandinė iš galais sujungtų manozės cukrų (84.9 proc. manozės, truputis gliukozės ir galaktozės), vidutiniškai papuošta maždaug viena acetilo grupe kiekvienam cukraus vienetui [11]. Tos acetilo grupės yra šviežio augalo parašas. Jos taip pat yra trapioji dalis. Šviežiame gelyje išmatuota nuo 107 iki 139 miligramų acemanano grame sausosios medžiagos [12], o kiek jo ir kokios būklės pasiekia butelį, beveik visiškai priklauso nuo to, kas su juo daroma tarp lauko ir stiklinės.

Šios srities tyrimai neįprastai aiškūs, ir tai tyrimai apie apdorojimą, o ne apie sveikatą. Tyrime, kuriame lygintos keturios pramoninės džiovinimo technologijos – purškiamasis džiovinimas, liofilizacija ir dar dvi, – kiekviena iš jų acemanano išeigą sumažino maždaug 40 proc. ir nuo manozės grandinės nuplėšė daugiau nei 60 proc. acetilo grupių [13]. Sausas karštis tą patį daro lėčiau: po 15–20 valandų 60, 80 ir 100 °C temperatūroje gelis išlaikė atitinkamai 86, 53.5 ir 39.3 proc. savo acetilinimo, o kartu tirtas pramoniniu būdu pagamintas vidinio lapo produktas buvo išlaikęs 34.9 proc. [14]. Pasterizavimas 65–85 °C temperatūroje pašalina acetilo grupes ir nukerta galaktozės šonines grandines [12]. Molekulė, kuri palieka lapą, ne visada yra ta pati molekulė, kuri pasiekia jus.

2023 metais ispanų mokslininkų grupė nupirko penkiolika alavijų gėrimų iš parduotuvių lentynų ir juos ištyrė [15]. Iš aštuonių, paženklintų kaip turintys daugiau nei 99 proc. alavijų, tik trijuose buvo daugiau nei 160 miligramų acemanano 100 gramų gėrimo, o keturiuose – mažiau nei 35. Visi septyni gėrimai su skonio priedais, pagaminti iš 30–77 proc. alavijų, nesiekė 30 miligramų ir dažniausiai buvo visiškai netekę acetilo grupių; visame rinkinyje visi mėginiai, išskyrus vieną, buvo išlaikę mažiau nei 35 proc. savo acetilinimo [15]. Etiketė sakė: alavijas. Chemija daugeliu atvejų sakė: vanduo su alavijo prisiminimu. Štai kodėl mums taip rūpi, kaip mažai darome su sultimis – apie karštį ir jo kainą rašėme straipsnyje Šaltai spaustos sultys ir pasterizuotos sultys, – ir kodėl būtent alavijo atveju pirmas klausimas, kurį verta užduoti bet kuriam buteliui, yra ne tai, ką jis žada, o tai, kaip toli jis nukeliavo nuo lapo.

Ką parodė tyrimai: žarnynas

Alavijas skrandžiui geriamas nuo tada, kai apskritai pradėtas gerti, ir būtent žarnyno tyrimuose šiuolaikinis mokslas naudojo tai, kas artimiausia sultims. 2018 metais korėjiečių komanda sujungė tris atsitiktinių imčių, placebu kontroliuojamus alavijo tyrimus sergant dirgliosios žarnos sindromu – iš viso 151 žmogų. Simptomų balai vartojant alaviją pagerėjo 0.41 standartinio nuokrypio labiau nei vartojant placebą (95% pasikliautinasis intervalas nuo 0.07 iki 0.75), atsako tikimybė buvo 1.69 karto didesnė (nuo 1.05 iki 2.73), trys tyrimai sutarė tarpusavyje, ir jokių nepageidaujamų reiškinių alavijui nepriskirta [16]. Tai tikras, nors ir kuklus, suvestinis poveikis sergant liga, kurią medicinai, kaip žinoma, itin sunku paveikti.

Tyrimus, iš kurių gautas suvestinis skaičius, verta skaityti atskirai. Britų tyrime 58 žmonės mėnesį keturis kartus per dieną gėrė po 50 ml alavijų gelio gėrimo; atsaką pasiekė 35 proc. vartojusių alaviją ir 22 proc. vartojusių placebą, ir šis skirtumas visoje grupėje reikšmingumo nepasiekė, nors tiems, kurių pagrindinis simptomas buvo viduriavimas, matyti naudos tendencija [17]. Stipriausias pavienis rezultatas gautas tiriant visai kitą ligą. 2004 metais 44 ambulatoriniai pacientai, sergantys lengvo ar vidutinio aktyvumo opiniu kolitu, keturias savaites du kartus per dieną gėrė po 100 ml vidinės alavijų lapo dalies gelio arba placebo. Vartojant alaviją remisiją pasiekė 30 proc., o dar 37 proc. būklė pagerėjo – klinikinis atsakas 47 proc., palyginti su 14 proc. vartojant placebą; atsako skirtumas buvo reikšmingas, vien remisijos skirtumas – ne, o žarnyno gleivinė pro endoskopą abiejose grupėse atrodė vienodai [18]. Autoriai naudą pavadino galima ir kuklia ir paragino atlikti didesnį tyrimą. Praėjo dvidešimt metų, ir niekas jo neatliko – o tai daugiau pasako apie tai, kas finansuoja augalo, kurio niekas negali užpatentuoti, tyrimus, nei apie patį augalą. Apie paties žarnyno naktinę pamainą rašėme straipsnyje Miegas ir antrosios smegenys; alavijas – vienas seniausių dalykų, kuriuos žmonės į jį pylė, kad palaikytų ramybę.

Rekomenduojamas produktas

Fire Bloom – ekologiškos alavijų, imbierų ir ciberžolių sultys 3 L

Ekologiškos alavijų sultys (92%), sušildytos ekologišku imbieru (5%) ir ciberžole (3%), be pridėtinio cukraus – vėsus lapo rezervuaras, į kurį įmaišytos dvi šaknys iš virtuvės.

Pirkti dabar →

Ką parodė tyrimai: cukraus kiekis kraujyje

Kita geriamojo alavijo tyrimų su žmonėmis sritis – cukraus kiekis kraujyje, ir čia labiausiai stebina tai, kiek nepriklausomų analizių rodo tą pačią kryptį. Vien 2016 metais paskelbtos trys atskiros metaanalizės. Viena sujungė devynis tyrimus su 283 žmonėmis ir nustatė, kad vartojant alaviją gliukozės kiekis nevalgius buvo 46.6 mg/dL mažesnis, o penkiuose iš tų tyrimų su 89 žmonėmis HbA1c – trijų mėnesių vidurkis – buvo 1.05 procentinio punkto mažesnis [19]. Antra, griežtesnė penkių atsitiktinių imčių tyrimų su 415 žmonių, turinčių prediabetą arba ankstyvą, negydomą diabetą, analizė nustatė 30.05 mg/dL mažesnį gliukozės kiekį nevalgius ir 0.41 punkto mažesnį HbA1c, o dėl HbA1c rezultato tyrimai tarpusavyje visiškai sutarė [20]. Trečia, iš Tailando, penkiuose jį matavusiuose tyrimuose su 235 žmonėmis nustatė 0.99 punkto mažesnį HbA1c [21].

Kai 2021 metais apžvalga žurnale Frontiers in Pharmacology greta sudėjo aštuoniolikos vaistinių augalų metaanalizes, alavijų gelio poveikis HbA1c buvo didžiausias iš visų – 0.99 procentinio punkto, pralenkdamas psiliumą ir ožragę [22]. Autoriai prideda išlygą, kuri turi lydėti šį skaičių: kai kurie į analizes įtraukti tyrimai truko trumpiau nei aštuonias savaites – per trumpai, kad būtų matomas visas poveikis trijų mėnesių vidurkiui, – ir jie prašo bent trijų mėnesių trukmės tyrimų [22]. Dar dvi sąžiningos išnašos. Pirmoji analizė aptiko požymių, kad literatūroje gali trūkti mažų neigiamų tyrimų [19]; o daugumoje šių tyrimų naudotos alavijo kapsulės arba džiovinto gelio milteliai, ne gėrimas [20]. Kryptis sutampa visose analizėse, kurias pavyko rasti; poveikio dydis ir tai, ar stiklinė sulčių jį suteikia, lieka atviras klausimas. Jei jūsų bėda – būtent popietinis nuosmukis apie 3 valandą, jo mechanika aprašyta straipsnyje Trečios valandos nuosmukis.

Du tūkstančiai metų to paties augalo

Atsitraukus nuo tyrimų, ilgesnė istorija įspūdinga pati savaime. Dioscorides savo įrašą parašė pirmajame amžiuje [7]. Gyvas Aloe vera buvo gabenamas Raudonosios jūros ir Indijos vandenyno keliais dar prieš atsirandant Europai, į kurią jį būtų galima gabenti, o kai genties istorija pagaliau buvo atkurta pagal DNR, paaiškėjo, kad jo šlovę geriausiai paaiškina vieta prie tų kelių, o ne chemija [2]. Šiandien visos Žemės alavijų rūšys saugomos pagal CITES konvenciją dėl prekybos nykstančiais augalais, su viena išimtimi: Aloe vera, kuris auginamas taip seniai ir taip plačiai, kad iš tikrųjų jau nebėra laukinis augalas [3].

Klinikinė istorija jaunesnė ir lėtesnė. Kai 1999 metais du Ekseterio tyrėjai sistemingai peržiūrėjo visus kontroliuojamus alavijo tyrimus, įrodymai jiems pasirodė daug žadantys, bet negausūs [23]. Praėjus ketvirčiui amžiaus jie tebėra negausūs ir tebėra daug žadantys – saujelė mažų žarnyno tyrimų, pluoštas metaanalizių apie cukraus kiekį kraujyje ir augalas, pergyvenęs visas juo prekiavusias imperijas. Mums tai atrodo sąžininga pozicija, iš kurios galima gerti. Ne stebuklas – rezervuaras su ilga atmintimi ir trumpu sąrašu dalykų, kuriuos jis įrodomai daro.

Ką daryti šią savaitę

1. Pirmiau skaitykite etiketę, o ne pažadus. Alavijų gėrimuose alavijų procentas ir skonio priedų nebuvimas pasako daugiau nei bet koks pažadas priekinėje etiketėje. 2023 metų lentynų tyrimas nustatė, kad gėrimuose su skonio priedais beveik neliko būdingosios augalo molekulės [15].
2. Gerkite šaltas ir netrukus po atidarymo. Acetilo grupės, žyminčios šviežią gelį, prarandamos dėl karščio ir laiko [13] [14]. Laikykite šaldytuve, o su atidarytu buteliu elkitės kaip su nupjautu lapu.
3. Tegul tai būna maža kasdienė stiklinė, o ne vaistas. Žarnyno tyrimuose keturias savaites vartota po 100–200 ml per dieną [17] [18]. Rytinė stiklinė Hello Aloe – grynų arba su vandeniu – yra sąžiningas šio įpročio dydis.
4. Derinkite su tuo, kas, kaip jau žinote, veikia. Alavijas su imbieru ir ciberžole – klasikinis virtuvės derinys; Fire Bloom sudeda jį į vieną dėžutę, o Rinkinys virškinimo sistemos pusiausvyrai litrą alavijų sulčių sujungia su buteliu spaustų imbierų sulčių ir indeliu uogų medaus.
5. Pasilikite augalą ant palangės. Tai ta pati rūšis kaip ir butelyje, ir geriausias priminimas lentynoje, kam skirtas gelis: lapas, kaupiantis vandenį sausame kambaryje.

Alavijas – trumpai

Alavijas – sukulentas iš smidrinių eilės, o ne kaktusas; jo vidinis gelis yra apie 98–99% vandens, o būdingoji molekulė – acemananas, manozės grandinė, kurios acetilo grupes sunaikina džiovinimas ir karštis. Trys sujungti tyrimai su 151 žmogumi nustatė kuklią naudą sergant dirgliosios žarnos sindromu, o kelios metaanalizės praneša apie mažesnį gliukozės kiekį nevalgius ir HbA1c – daugiausia vartojant kapsules.

Vienas įspėjimas: geriamasis alavijas nerekomenduojamas nėštumo ir žindymo metu, taip pat tiems, kuriuos kamuoja neaiškios kilmės pilvo skausmas.

Atgal prie palangės

Nueikite ir pažiūrėkite į augalą, kurį apleidote. Pasukite vazoną. Pastebėkite, kaip lapai sustorėjo nuo lango karščio ir kaip augalas kantriai pasviro į tą vienintelį dalyką, kurio jam trūko. Jis ne kaktusas, ir jam nereikia, kad jį suprastumėte; jis kaupė vandenį sausose vietose dar prieš atsirandant žmonėms, kurie pamirštų jį palaistyti. Viskas, ką bandėme daryti su alaviju – filė išpjovimas, šaltis, trumpas kelias nuo lauko iki butelio, – susiveda į vieną siekį: perduoti jums to lapo rezervuarą, pakeliui praradus tiek nedaug, kiek tik įstengiame. Šįvakar nulaužkite lapo viršūnėlę. Gelis ir yra esmė. Visada buvo.

Dažnai užduodami klausimai

Ar alavijas yra kaktusas?

Ne. Alavijas priklauso Asphodelaceae šeimai ir Asparagales eilei, greta smidrų ir svogūnų; kaktusai priklauso Caryophyllales eilei ir giminiuojasi su burokėliais bei špinatais [1]. Abu panašūs, nes abu kaupia vandenį storame audinyje, kad išgyventų sausrą – ta pati problema, išspręsta nepriklausomai.

Kas iš tikrųjų yra alavijų gelyje?

Daugiausia vanduo: 98 ± 1 g kiekviename 100 g [6]. Likusiame viename–dviejuose procentuose vyrauja acemananas – manozės cukrų grandinė su acetilo grupėmis, – taip pat yra nedideli kiekiai kitų cukrų ir mineralų [11]. Išsamiausioje iki šiol analizėje vidiniame gelyje vitamino C neaptikta [6].

Ar alavijų sultys padeda žarnynui?

Įrodymai kuklūs, bet nuoseklūs. Trys 2018 metais sujungti atsitiktinių imčių tyrimai su 151 žmogumi nustatė, kad vartojant alaviją dirgliosios žarnos simptomai pagerėjo labiau nei vartojant placebą, o atsako dažnis buvo 1.69 karto didesnis [16]. Sergant opiniu kolitu, keturių savaičių tyrime vartojant po 100 ml du kartus per dieną klinikinis atsakas nustatytas 47 proc. vartojusių alaviją, palyginti su 14 proc. vartojusių placebą [18].

Kodėl pašalinama geltonoji lapo dalis?

Geltonosios sultys po žievele – tai antrachinonų, tokių kaip aloinas, koncentratas; tai vidurius laisvinanti medžiaga, buvusi pirmuoju augalo prekybos produktu [5] [7]. Neišbalintame viso lapo ekstrakte išmatuota 14.1–15.9 mg aloino A grame – maždaug šimtą kartų daugiau nei išbalintame [9]; geriamasis alavijas gaminamas iš išpjauto vidinio gelio ir sertifikuojamas, kad aloino jame būtų ne daugiau kaip 10 ppm [10].

Šaltiniai

1. The Angiosperm Phylogeny Group (Chase MW, Christenhusz MJM, Fay MF, et al.). An update of the Angiosperm Phylogeny Group classification for the orders and families of flowering plants: APG IV. Botanical Journal of the Linnean Society. 2016;181(1):1–20. doi:10.1111/boj.12385
2. Grace OM, Buerki S, Symonds MRE, et al. Evolutionary history and leaf succulence as explanations for medicinal use in aloes and the global popularity of Aloe vera. BMC Evolutionary Biology. 2015;15:29. doi:10.1186/s12862-015-0291-7
3. Grace OM. Current perspectives on the economic botany of the genus Aloe L. (Xanthorrhoeaceae). South African Journal of Botany. 2011;77(4):980–987. doi:10.1016/j.sajb.2011.07.002
4. Silva H, Sagardia S, Ortiz M, et al. Relationships between leaf anatomy, morphology, and water use efficiency in Aloe vera (L) Burm f. as a function of water availability. Revista Chilena de Historia Natural. 2014;87:13. doi:10.1186/s40693-014-0013-3
5. Hamman JH. Composition and applications of Aloe vera leaf gel. Molecules. 2008;13(8):1599–1616. doi:10.3390/molecules13081599
6. Añibarro-Ortega M, Pinela J, Barros L, et al. Compositional features and bioactive properties of Aloe vera leaf (fillet, mucilage, and rind) and flower. Antioxidants. 2019;8(10):444. doi:10.3390/antiox8100444
7. Dioscorides. De materia medica, Book III, chapter 22 (aloe). Translated by Beck LY. Pedanius Dioscorides of Anazarbus: De materia medica. Hildesheim: Olms-Weidmann; 2005.
8. Reynolds T, Dweck AC. Aloe vera leaf gel: a review update. Journal of Ethnopharmacology. 1999;68(1–3):3–37. doi:10.1016/S0378-8741(99)00085-9
9. National Toxicology Program. Toxicology and carcinogenesis studies of a nondecolorized whole leaf extract of Aloe barbadensis Miller (Aloe vera) in F344/N rats and B6C3F1 mice (drinking water study). NTP Technical Report Series. 2013;(577).
10. International Aloe Science Council. Processing methods for Aloe vera leaf: position statement on decolorization. 31 May 2016.
11. Qian W, Wang H, Shan D, et al. Extraction, purification, structural characteristics, biological activities and pharmacological applications of acemannan, a polysaccharide from Aloe vera: a review. Molecules. 2019;24(8):1554. doi:10.3390/molecules24081554
12. Rodríguez-González VM, Femenia A, González-Laredo RF, et al. Effects of pasteurization on bioactive polysaccharide acemannan and cell wall polymers from Aloe barbadensis Miller. Carbohydrate Polymers. 2011;86(4):1675–1683. doi:10.1016/j.carbpol.2011.06.084
13. Minjares-Fuentes R, Rodríguez-González VM, González-Laredo RF, Eim V, González-Centeno MR, Femenia A. Effect of different drying procedures on the bioactive polysaccharide acemannan from Aloe vera (Aloe barbadensis Miller). Carbohydrate Polymers. 2017;168:327–336. doi:10.1016/j.carbpol.2017.03.087
14. López Z, Femenia A, Núñez-Jinez G, et al. Dry but not humid thermal processing of Aloe vera gel promotes cytotoxicity on human intestinal cells HT-29. Foods. 2022;11(5):745. doi:10.3390/foods11050745
15. Comas-Serra F, Estrada P, Minjares-Fuentes R, Femenia A. Evaluation of acemannan in different commercial beverages containing Aloe vera gel. Gels. 2023;9(7):552. doi:10.3390/gels9070552
16. Hong SW, Chun J, Park S, Lee HJ, Im JP, Kim JS. Aloe vera is effective and safe in short-term treatment of irritable bowel syndrome: a systematic review and meta-analysis. Journal of Neurogastroenterology and Motility. 2018;24(4):528–535. doi:10.5056/jnm18077
17. Davis K, Philpott S, Kumar D, Mendall M. Randomised double-blind placebo-controlled trial of aloe vera for irritable bowel syndrome. International Journal of Clinical Practice. 2006;60(9):1080–1086. doi:10.1111/j.1742-1241.2006.00980.x
18. Langmead L, Feakins RM, Goldthorpe S, et al. Randomized, double-blind, placebo-controlled trial of oral aloe vera gel for active ulcerative colitis. Alimentary Pharmacology & Therapeutics. 2004;19(7):739–747. doi:10.1111/j.1365-2036.2004.01902.x
19. Dick WR, Fletcher EA, Shah SA. Reduction of fasting blood glucose and hemoglobin A1c using oral aloe vera: a meta-analysis. Journal of Alternative and Complementary Medicine. 2016;22(6):450–457. doi:10.1089/acm.2015.0122
20. Zhang Y, Liu W, Liu D, Zhao T, Tian H. Efficacy of aloe vera supplementation on prediabetes and early non-treated diabetic patients: a systematic review and meta-analysis of randomized controlled trials. Nutrients. 2016;8(7):388. doi:10.3390/nu8070388
21. Suksomboon N, Poolsup N, Punthanitisarn S. Effect of Aloe vera on glycaemic control in prediabetes and type 2 diabetes: a systematic review and meta-analysis. Journal of Clinical Pharmacy and Therapeutics. 2016;41(2):180–188. doi:10.1111/jcpt.12382
22. Willcox ML, Elugbaju C, Al-Anbaki M, Lown M, Graz B. Effectiveness of medicinal plants for glycaemic control in type 2 diabetes: an overview of meta-analyses of clinical trials. Frontiers in Pharmacology. 2021;12:777561. doi:10.3389/fphar.2021.777561
23. Vogler BK, Ernst E. Aloe vera: a systematic review of its clinical effectiveness. British Journal of General Practice. 1999;49(447):823–828.

Šis straipsnis skirtas šviesti ir nėra medicininė konsultacija. Jei jums diagnozuota liga, esate nėščia ar reguliariai vartojate vaistų, prieš keisdami mitybą pasitarkite su gydytoju ar vaistininku.